Apie mus

Susipažink su mūsų istorija!

Žinau, šis tekstas, kuris tau rodos prieš akis, galbūt atrodo ilgas. Tačiau, jei visgi pasiryši jį perskaityt, tikiuos patiks 🙂

 

Pradėtos (ne)sąmonės

 

„Tik nepradėk čia nesąmonių“, – keturi žodžiai, kuriais tėvai paskatina savo atžalas neužsiimti sugalvotomis sąmonėmis ir nesąmonėmis. Šią frazę priskirčiau stebuklingoms, nes ji patogiai pasodina ant sofos, kur galima ir toliau drybsoti, apie nieką negalvojant. Tačiau dar pasitaiko žmonių, nepaklūstančių stebuklingos frazės tiesai. Pavyzdžiui, mano, septyniolikmečio bitininko, mama ir tėtis.

 

Tai bus istorija apie tai, kaip tėvai pasipriešino pagundai laiku ištarti šiuos žodžius ir kaip dėl to namai prisipildė sparnuotų gyvūnų. Apie tai, kaip pradėjau bitininkauti, apie bites tiek ir težinodamas – kad jos yra. Istorija gan ilga, todėl pradėsiu nuo laikų, kai dar nebuvo interneto.

 

Tėčio tėvai, mano seneliai, gyveno Žemaitijoje ir abu mokytojavo Laukuvos gimnazijoje. Senelis gimė tuojau po Pirmojo pasaulinio karo ir užaugo tarpukario Lietuvoje. Matydamas kaip sovietų valdžia bando sistemiškai paveikti jaunus žmones, keisdama visą Lietuvos istoriją ir vaizduodama Lietuvos gelbėtoją, senelis nusprendė tyliai tam priešintis taip, kaip mokėjo. Rašė knygas, kurias dėl šeimos saugumo rašomąja mašinėle spausdino tik namuose ir tik po keletą egzempliorių. Senelis, kurio vardas buvo Vacys, bet kurį visi, įskaitant ir jį patį, vadindavo Antanu, stengdavosi rašyti kasdien, tačiau jam likdavo laiko ir savo vaikų idėjoms įgyvendinti. Jo vardo istorija įdomi: senelis turėjo brolį, gimusį prieš Pirmąjį pasaulinį karą, tačiau šis kažkur dingo. Tad tam, kad nepašauktų į Raudonąją armiją, senelis pasiėmė brolio, su kuriuo buvo labai panašūs, dokumentus ir taip save pasisendino dešimčia metų. Taip ir liko Antanu visam gyvenimui, ir niekas jo kitaip nepažinojo.

 

Tėtis prisimena: kuomet buvo mano metų paauglys ir pakankamai tvirtas, senelis paklausė, ar šis pritarsiąs minčiai, kad jiedu su močiute, tėčio mama, pirktų karvę ir tikėtųsi, jog tėtis pagelbės darbuose. Manau, ir aš taip pasielgčiau – atsiklausčiau. O jei senelis, prieš tai nieko nesakęs, būtų nusipirkęs karvę ir tuomet liepęs tėčiui eiti pjauti šieno ar mėžti tvartą, ir „padėk knygą į šoną, tose sovietinėse knygose nieko gero“?

 

Nors seneliai ir turėjo kelias bičių šeimas, apie jas tėtis nieko tinkamo bitininkystei taip ir nesužinojo. O gal nenorėjo sužinoti. Tačiau senelis sugebėjo jam įskiepyti man pačiam pamatinėmis atrodančias vertybes: dirbant viskas įmanoma, stebuklingų pasiekimų nebūna, o su vaikais bendraujama kaip su suaugusiais žmonėmis – ne kaip su kvailiukais, kurie absoliučiai nieko nesupranta ir prisigalvoja visko, reikia ar ne.

 

Kai buvau vaikas, bijojau senelio. Nežinau kodėl – gal pati senatvė man tada baisi atrodė; vaikščiodavo toks senas, pasiramsčiuodamas lazda, ir man tai atrodė baugiai. Dabar to labai gailiuosi. Ne lazdos, o savo baimės. Vis dėlto manau, jog tėčio meilė gamtai ir darbui – iš senelio. Būdamas paauglys jis rinko įvairius augalus, juos džiovino, paskui tapo veterinaru ir jį visą laiką supo gyvuliai. Kol aš dar lakiojau tik blankiose tėvų mintyse, namuose smagiai ganėsi ožkos, kurios per metus sugebėjo nugraužti visus kiemo medžius.

 

Gal dėl šios priežasties, o gal visai ne dėl to man gimus namuose negyveno jokių gyvūnų, išskyrus seną taksą. Kalbant apie šunis, kiekvienam savasis pats geriausias, bet senasis Ruonis mums buvo visų šunų šuo. Mama Ruonį nusipirko vos atsikrausčiusi į tėčio namus, praėjus porai mėnesių po vestuvių. Nors mano atsiminimuose Ruonis jau buvo senas, solidus ir paprastai tįsodavo ant sofos (todėl tėtis ten ir netilpdavo), jaunystėje jis kasdien sukasdavo bent trijų kaimynų daržus, pirmas savarankiškai pasivaišindavo gardumynais nuo žemo svetainės staliuko ir sykį net susisuko lizdą sofos viduje. Mama daug kartų pasakojo: „Va, tvarkaus kambary, tavo sesė į virtuvę nuropojo, girdžiu, Ruonis burzgia. Pasirodo, sesė į jo dubenėlį įsisukusi šveičia takso sriubą. O Ruonis nepatenkintas, bet nepuola, pastumia ją, ir abu draugiškai dalinasi.“ Šuo būdavo kinkomas į lėlių vėžimėlius, tarnavo sesėms kaip žirgas ir dramblys ir labai mėgdavo graužti jų pigias kiniškas lėlytes. Sykį mama užtiko abi seses besidalinant šunį: viena tempė jį už galvos: „Mano Ruonis!“, kita buvo įsikibus į uodegą: „Ne, mano Ruonis!“ Mamai atėmus šunį ir paaiškinus, kad Ruonis – jos, abi apsikabinusios žliumbė. Gal todėl dabar viena sesė, kad netektų dalintis, augina du taksus, o kita – vilkšunį. Abi gobšos.

 

Kol buvau mažas, laiką prie kompiuterio tėvai griežtai ribojo. Baisu: visa vaikystė sugadinta; kompiuterį namuose paprastai užgrobdavo mama, kuri net gerai žaisti juo neišmoko ir tik rašė, mano akimis, visiškai neįdomią „sertaciją“ apie vištas. Tuo tarpu tėtis nesėdėjo ant sofos (nes ant jos nuolat tįsodavo senasis taksas) ir negrasino „nepradėti nesąmonių“. Jis pratino mane prie gamtos, kaip kad senelis jį.

 

Pirmieji mano susitikimai su laukiniais gyvūnais įvyko tėčio darbovietėje – zoologijos sode. Negaliu prisiminti tokio momento, kuris būtų itin įsirėžęs atmintyje, nes būti tarp gyvūnų atrodė tiesiog kasdienybė. Tai buvo lygiai toks pat dalykas kaip ir, sakykime, namuose esanti lova. Turbūt niekas neprisimena to momento, kai pirmą kartą pamatė lovą ir baisiai nustebo? Juk lova namuose – savaime suprantama.

 

Pirmieji mano augintiniai, kuriuos gavau šeštojo gimtadienio proga, – paukštukai iš zoologijos sodo. Tai buvo vasarai priglaustos banguotosios papūgėlės ir papūga ara. Prieš parsivežant jas namo, tėtis papūgų gyvenimui pritaikė šiltnamį: jį visą apdengė smulkiai akytu tinklu. O kodėl papūgas laikėme šiltnamyje, atsakyti paprasta – jų buvo daugiau kaip penkiasdešimt.

 

Zoologijos sodo papūgas namie laikėme dvi vasaras. Paskui įsigijome putpelių. Pirkdami paukščius, pardavėjo paklausėme, kur ir kaip juos laikyti. Jis mus patikino: oi, tiesiog kieme, juk šie paukščiai per sunkūs, kad galėtų skristi. Vis dėlto putpeles suleidome į šiltnamį, o po maždaug po pusės metų, nešdamas joms lesalo ir vandens, netyčia palikau praviras šiltnamio duris. Žinoma, putpelės pasinaudojo tokia proga ir išbėgo į kiemą. Tik pradėjau jas vytis (o žinokite, jos bėga ne ką lėčiau nei pats Usainas Boltas), žiūriu: jos jau už kelių šimtų metrų, beskrendančios link kaimyno medžių. Tai ir buvo paskutinis kartas, kada jas bemačiau. Pasirodo, mūsų putpelėms svoris skraidyti nesutrukdė. Kai nori, netrunki.

 

Pabėgus putpelėms, mano aštuntojo gimtadienio proga įsigijome kitokių paukščių. Jie pas mus gyveno maždaug penkerius metus. Dvi antys ir apie aštuoniolika vištų. Turbūt visi žinome, kad vištos dauginasi padėdamos keletą kiaušinių ir po to juos išperėdamos. Tačiau ar esate matę tą procesą gyvai? Ar esate stebėję, kaip kiaušinio lukštą prakala besiritantis viščiukas? Jeigu tai matėte – žinote, koks tai nepakartojamas reginys, o jeigu nematėte – skaitykite. Dažniausiai višta pratupi lizde apie dvidešimt vieną dieną, kol pradeda ristis viščiukai. Tačiau vienam ar kitam viščiukui vėluojant, motina jį tiesiog palieka likimo valiai, nes privalo išeiti ieškoti maisto kitiems. Tokius, likimo valiai paliktus, viščiukus parsinešdavome namo ir išperindavome tiesiog po staline lempa. Tai nuostabu: gyvai, o ne ekrane stebėti, kaip snapeliu viščiukas pamažu trupina lukštą ir galų gale išsirita.

 

Galop paukščius pardavėme. Visur buvo justi jų kvapas, o štai mano žąsinas, kol mažas, buvo labai mielas ir geraširdis, tačiau užaugęs tapo nepaprastai piktas: norint praeiti pro jį, rankose būtinai turėjai laikyti šluotą, ir, prisiekiu, net man pačiam būdavo baisu. Paskui mudu su tėčiu, didieji gamtininkai, nutarėme, jog slapta parsigabensime kelias vištas ir jas paslėpsime nuo sesių, kurios ir buvo didžiosios pardavimo iniciatorės. Viskas ėjosi gerai, kol po devynių mėnesių viena višta sugebėjo perskristi visas mūsų padarytas užkardas. Pridergė vidury kiemo, tiesiai po sesių langais, ir buvo demaskuota. Mes – taip pat. Sesės prigrasė, kad jokios vištos ar antys pas mus daugiau niekada nepasirodytų, tačiau gyventi be gyvūnų nesinorėjo. Buvau jau nusižiūrėjęs nykštukinį taksą, tačiau tėtis neleido: nenorėjo antro Ruonio ir kompensacijų kaimynams už tunelius daržuose. Paskui prisiminiau, jog dėdė man visada sakydavo, kad reikia įsitaisyti bičių. Ši mintis mane privertė susimąstyti, nors dabar tai skamba keistai: juk nieko apie jas neišmaniau. Tačiau dvylikto gimtadienio proga tėčio ir mamos paprašiau poros bičių avilių.

 

Atsitiktinai radome Kulautuvoje gyvenantį senelį, kuris pardavinėjo bites. Sakėsi esąs devyniasdešimt ketverių, tačiau man atrodė, jog jis sulaukęs gal aštuoniasdešimties, toks judrus atrodė. Galiu prisipažinti, jog pirmą kartą būnant bityne, kur virš galvos tiesiog kaip kulkos skraido bitės, buvo labai nejauku. Nors labai bijojau, nors atrodė, kad visos praskrendančios bitės kaip kokie naikintuvai tik ir ruošiasi man įgelti, bitininkas pasiūlė atsidaryti keletą avilių, kad nenusipirktume, kaip pats sakė, katės maiše. Tai ir buvo pirmasis kartas, kai pamačiau, kaip gyvena bitės. Senelis, matydamas mūsų, o ypač mano baimę ir neryžtingumą, paklausė, ar ką nors apie jas išmanome. Šiek tiek dvejodami atsakėme, jog absoliučiai nieko. Mūsų nuostabai, šis pakvietė susipažinti su bičių pasauliu – nors metų, kaip ir sakiau, jam buvo tiek, kad būtų galėjęs tik sėdėti prieš saulę ir mėgautis bičių dūzgimu.

 

Per vasarą jis mus išmokė bitininkystės pradmenų: pavyzdžiui, kuo skiriasi motina ar tranas nuo bitės darbininkės, kaip įdėti vaško plokštelę į rėmą arba kaip išsukti medų. Vėliau išbandėme įvairias bitininkystės technikas (bitininkavimą senoviniuose „Dadant“ tipo aviliuose, naujuose dvylikos ir dešimties rėmų daugiaaukščiuose) ir drauge su sesėmis sumąstėme plėsti bityną bei platinti medų ne tik tarp savo draugų.

 

Taip ir atsirado „Go Honey“. Namie pasistatėme ir pagal visus higienos reikalavimus įsirengėme patalpas medui sukimo ir sandėliuoti bei su tėčiu nutarėme imtis profesionalios bitininkystės. Senovinius avilius pakeitėme naujoviškais. Tai buvo vienas iš didžiausių iššūkių: „Dadant“ tipo aviliuose naudojami dvigubai aukštesni rėmeliai negu daugiaaukščiuose, todėl reikėjo sugalvoti būdą, kaip be nuostolių perkelti bites ant mažų rėmelių. Patys pradėjome auginti motinėles, vežioti bites po medingus augalus. Smagu padovanoti, pavyzdžiui, bičiuliams iš Tenerifės stiklainį medaus Kalėdų proga, o po savaitės gauti žinutę su prisegta tuščio stiklainio nuotrauka ir daugybe „laikų“.

 

Kaip ir visiems žmonėms, kad ir ką jie darytų, būna akimirkų, kai važiuoti prie avilių, juos tikrinti, sukti medų, fasuoti, užsiimti rinkodara, gydyti ir maitinti bites įgrista, – tada tiesiog norisi imti ir jas paleisti, kad išskristų į miškus ir nebegrįžtų. Tačiau tokią nusivylimo darbu duobę man padeda perlipti smagūs prisiminimai iš bitininkystės. Pavyzdžiui, pirmaisiais metais negalėjome įsivaizduoti, kad spiečiančių bičių sukeliamas garsas gali būti toks nežmoniškai stiprus: tarytum keliasdešimt dronų, skrendančių vienu metu ir toje pačioje vietoje. Kuomet šį garsą pirmą kartą išgirdo sesė, ji buvo viena namuose, todėl išsigandusi, jog kažkas nutiko bitėms, paskambino tėčiui. Išklausiusi trumpo kurso, ką reikės daryti, ėmėsi veiksmų. Užsimerkite ir įsivaizduokite, kaip jūsų kaimynė išeina į lauką ir su šlapia šluota pradeda labai intensyviai šlakstyti orą bei kelti triukšmą, lazda daužydama į skardos lakštą. Numanau, kaip tai turėjo atrodyti mūsų kaimynams.

 

Savo ateitį taip pat bandysiu sieti su šia sritimi. Kad bitininkystę galėčiau sėkmingai paversti pragyvenimo šaltiniu, ruošiuosi studijuoti tarptautinį verslą ir ekonomiką Suomijos ar Danijos universitete. Negalvokite, kad jei jau domiuosi žemės ūkiu, esu krūmas ar prastai mokausi. Kartais būna sunku derinti mokslą ir darbą. Užuot, kaip visiems normaliems mano amžiaus žmonėms, pažaidus kompiuteriu ar paskaičius, reikia skirti daug laiko bitininkystei. Todėl neretai užmetęs akį į laikrodį pamatau, jog jau seniai laikas miegoti, o vis dar sėdžiu prie rinkodaros, veiksmų su bitėmis planavimo ar paprasčiausiai kalu rėmelius.

 

Nors formaliai esu dar vaikas, žinau, ko ir kaip noriu siekti iš gyvenimo. Ir viskas prasidėjo nuo mano tėvų, kurie man vaikystėje taip ir neištarė: „Tik nepradėk čia nesąmonių.“